Foto: Justinas Keršis

Norvegijoje prie daugelio namų visada plaikstosi nacionalinės vėliavos. Paprastai žmogus iškabina vėliavą savo gimtadienio proga. Jei prie kalnų namelių iškabinta vėliava, vadinasi, šeimininkas yra namuose ir prireikus gali padėti pakeleiviui. O per nacionalines šventes vėliavos plevėsuoja visur. Ypač aktyviai švenčiama gegužės 17-oji – šalies Nepriklausomybės diena.

Norvegai atostogauja savo šalyje
Pasak vieno iš didžiųjų romantikų, žmogui poetiška atrodo tai, kas yra permaininga, nesuderinama. Šia prasme Norvegija tikrai poetiška. Štai per Oslą, pasispirdamas viena koja, paspirtuku važiuoja vyras dalykiniu kostiumu. Paspirtukas beveik vaikiškas, tik vairo rankenėlė aukšta. Štai ant uolos pakraščio stovi mažas medinis namukas, o virš jo plevėsuoja didelė raudona–balta–mėlyna Norvegijos vėliava.

Tas permainingumas – visur. Šalies šiaurėje vasarą visai ne šiaurinė temperatūra. Keli kilometrai į priekį – ir žydinčių ožkarožių fone iškyla snieguotos viršūnės. Ypač greitai keičiasi vaizdai važiuojant autobusu: tarsi grandioziniame filme. Ir apskritai egzistuoja skirtingos Norvegijos. Ta, kurią regėjome, – vasarinė, šviesi, viliojanti baltųjų naktų žavesiu. Ir kita – darganota, su gūdžiais tamsiais miškais, troliais, audromis ir pažeme slenkančiais pilkais debesimis.

„Vasarą norvegai niekur nevažiuoja. Mes praleidžiame atostogas savo šalyje, kalnuose ir fiorduose, – paaiškino norvegė Galina, kurią, rusiškai šnekančią, užkalbinau prie Vikingų muziejaus Osle. Ji gimė Rusijoje, jos motina – rusė, tėvas – norvegas. Į savo antrąją tėvynę Galina persikėlė seniai ir dabar iš išvaizdos ir manierų atrodo tikra „vikingė“. Į muziejų ji atlydėjo atvykėlių iš Rusijos grupę (mat pati vadovauja turistinei firmai) ir, kol jos globotiniai grožėjosi senaisiais laivais, ramiai gurkšnojo sultis per šiaudelį. Dar ji paaiškino, kad Norvegijoje produktų kainos aukštos. Bet ir atlyginimai dideli. Vidutinis – daugiau kaip trys tūkstančiai dolerių. O, pavyzdžiui, gydytojas gauna apie dešimt tūkstančių. Suprantama, minus 30–35 procentai mokesčių.

Galvose – tik slidės
Norvegė Galina apie tautinę šventę pasakojo su įkvėpimu – tokios nuoširdžios meilės tėvynei iki šiol dar nebuvau regėjusi. Vėliavos ir vikingai visur. Net jaunimas su ryškiaspalviais dažytais plaukais, pasirodo, mėgsta persirengti vikingais ir fechtuotis kardais, vaidindami sceneles iš savo šalies istorijos. Gal todėl, kad norvegai daugiau kaip 500 metų buvo valdomi Danijos, vėliau – Švedijos? XX amžiaus pradžioje tapę nepriklausomi, jie tai nepaprastai brangina. Ir vis dėlto prieš šimtmetį maža šalelė, kurios didžiąją dalį teritorijos užima kalnai, buvo neturtinga Europos giminaitė. Gyveno beveik be pramonės, žvejojo žuvį, augino avis ir elnius. O paskui, septintą dešimtmetį, stebuklingai praturtėjo. Aišku, dėl to, kad pakrantės vandenyse rado naftos bei dujų ir išmoko visa tai išgauti.

Bet turtas turtui nelygu. Norvegijoje pinigais disponuojama protingai: pradėti plėtoti pensiniai fondai, imtasi plačių socialinio aprūpinimo priemonių, daug dėmesio skirta ekologijai. Už naftą gaunamos lėšos ne eikvojamos, kaip Saudo Arabijos šeichų, o kaupiamos bankų fonduose ateities kartoms. Naftos ištekliai vieną gražią dieną gali išsekti, o juk reiks gyventi ir vaikams… Šalis išsaugojo savo laukinę gamtą ir ją „prisijaukino“: kalnai, miškai, fiordai išraizgyti tvarkingų turistinių takų.

Daugeliui norvegai keistoki. Mat jų galvose – tik slidės ir valtys. Jiems nėra didesnės laimės, kaip įlįsti į kokį nors nuošalų namelį ir vakarais žvelgti į eglių viršūnes, apšviestas besileidžiančios saulės… Norvego šeimoje – aštuonios poros slidžių. Aritmetika paprasta: mama, tėtis ir du vaikai, o kiekvienam reikalingos ir kalnų, ir lygumų slidės. Vien tik apie Oslą žiemą nutiesiama šitiek slidžių trasų! O vasarą norvegas gali išeiti iš namų su kuprine ir nužingsniuoti iki pačios Šiaurės, nakvoti pakelės nameliuose arba palapinėje ir nė sykio nepatekti į pramoninę zoną. Bet dauguma keliauja specialiais nameliais ant ratų arba plaukia nuosavais laiveliais.

Dauguma norvegų namų – mediniai. Aistra medžiui – visuotinė. Kiekvienas norvegas svajoja gyventi nuosavame name. Ir beveik visų svajonė išsipildo.

Be sostinėms būdingos įtampos
Dideli miestai Norvegijoje du: Oslas ir Bergenas. Tiesa, abu dideli tik santykinai ir abu prasideda nuo uostų. Sostinė Oslas (apie pusmilijonis gyventojų) nepanaši į kitas sostines. Pirmame plane – prieplauka su laivais ir jachtomis, toliau – gana įprastas miesto centras (parduotuvės, restoranai, biurai – viskas labai kompaktiška). O žalumoje skęstančiose aplinkinėse kalvose – ne miegamieji rajonai su „dėžutėmis“, bet patogiai „sutūpę“ mediniai namukai.

Šis vasarvietės stilius sostinėje taip pakeri, kad, rodos, galėtum ištisas valandas klajoti po triukšmingas gatveles ir gėrėtis ramia, neskubia čionykščio gyvenimo tėkme.

Oslas nėra itin gražus ir kupinas architektūros prašmatnybių. Bet vaikštinėti jame labai malonu. Dėmesingiau žvilgtelėjau į praeinančių žmonių veidus. Jokios sostinių gyventojams būdingos įtampos – čia tikrai nejauti to gyvenimo nerimastingumo. Žmonės plaukė pro šalį tarsi debesys ar jachtos ir galėjai justi, jog jų ramybės drumsti čia nepriimta.

Foto: Justinas Keršis

Antras pagal dydį Norvegijos miestas – Bergenas (daugiau kaip 200 tūkst. gyventojų), dar vadinamas „vartais į fiordus“. 2000-aisiais jis buvo paskelbtas vienu iš pasaulio kultūros paveldo miestų. Senovinę miesto dvasią ypač pajauti, grožėdamasis į jūros pakrantę žvelgiančiais ryškiaspalviais nameliais, likusiais dar nuo viduramžių vokiečių ir olandų pirklių.

Pati gyviausia miesto vieta – žuvų turgus krantinėje. Po stogeliais prekiaujama įvairiausiais jūros gyviais – šviežiais, rūkytais, keptais ir sūdytais. Išsyk visko gali ir paragauti.

Fiordų žavesys
Norvegai nesiekia sublizgėti ir pasigirti atvykėliams. Viskas čia paprasta, be ypatingų puošnumų. Žmogui Norvegijoje galima viskas, jeigu tik jis netrukdo aplinkiniams. Tai galioja ir keliaujantiems užsieniečiams. Štai, pavyzdžiui, nors daugelis miškų privatūs, juose galima rinkti grybus ir uogas, pasistatyti palapines ir pasirinkti sausuolių laužui. Kas dar galima? Sėdėti ant vejų, rengti iškylas miesto centre. Plaukioti fiorduose, kuriais išraižyta visa pakrantė. Išlipti ant pėdos didumo salelių – šcherų.

Fiordai – tai senovinės siauros ir gilios jūros įlankos. Jie tiesiog pasakiškai gražūs: veidrodinė vandens lyguma, kurioje atsispindi tai keistų formų uolos, tai milžiniški akmenys, tai miškai. Nesuskaičiuojami žalių ir mėlynų spalvų atspalviai. Esant geram orui, spalvos tampa neįtikėtinai ryškios. Kai dangų užtraukia debesys, viskas akimirksniu tampa rūškana, pritemsta, pasipuošia pasteliniais tonais. Peizažas tampa laukinis. Staiga iškyla grupelė ryškių namukų. Pravažiuojame mažytę gyvenvietę, kurioje nuolat gyvena 14 žmonių. Jie turi savo paštą.

Apvažiuoti visus fiordus gyvenimo neužtektų. Juk kranto linija nusidriekusi apie 20 tūkstančių kilometrų!

 

Asta Bendoraitė

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here