Pamirškite gražuolio Kristoferio MakKendleso beprotišką kelionę autostopu į Aliaską filme “Atgal į gamtą” (angl. Into The Wild). Mūsų istorijos herojus nesunaikino savo kreditinių kortelių, pinigų labdarai nepervedė ir nesugalvojo, bent kol kas, pabėgti nuo visuomenės į laukinę gamtą. Keliaudamas šis laimingas vaikinas siekia išmokti naujų kalbų, aplankyti kuo daugiau renginių, pabendrauti su žmonėmis ir taip savo kelionių žemėlapį pina kaip voratinklį: pradėjęs keliauti prieš 3 metus, Europoje bei Azijoje aplankė 41 šalį. Šiuo metu keliauninkas – Bergene. Norėtų neišleisti nei kronos iki tol, kol nesusiras darbo.

Atvaizd5153
Iš asmeninio albumo

Kaip tu prisistatai, kai keliauji?

Vardu tikriausiai. Stengiuos netikru vardu – Pueblo Feliz, nes gėda būt lietuviu. Ne ne, aš juokauju. Tikras mano vardas per daug sudėtingas. Pueblo Feliz juokingai skamba – “Kaimas laimingas”.

Tai esi laimingas ?

Na taip, laimingas. Savam kaime.

Kaip pristatytum CouchSurfing’ą?

“Lovos buriavimas” – nemokamos nakvynės puslapis, kuriame yra užsiregistravę keliautojai bei žmonės, mėgstantys keliauti arba atviri kitoms kultūroms. Puslapis kritikuojamas. Kritikuojami žmonės, kurie šį puslapį naudoja tik kaip nakvynę. Nors turėtų būti apsikeitimas kultūromis, susipažinimas su kitais žmonėmis, o ne vien nakvynė. Miegoti pas kažką turėtum su mintim, kad pažinsi žmones ir šalis, būsi atviras viskam.

Kada pradėjai keliauti ?

Pradėjau keliaut 2010 metų kovo 9 dieną. Palaukiau kol žiema baigsis. Gyvenau pas tėvus, tai kaip ir buvo pagrindinė priežastis dingt.

Kur keliavai ?

Pirmiausia, man atrodo, į Kauną, į jaunimo centrą “Vartai”. Laisvajam universitete pažiūrėjau, kas vyksta. Galvojau, ką rinktis – Kauną, Vilnių ar Klaipėdą. Pagalvojau, kad Klaipėdoje turėtų būti šilčiausia. Savaitgalį praleidau ekologiniame klube “Žvejonė”, pabuvau pas kažką ir iškeliavau į Rygą. Buvau jaunas, kupinas jėgų. Paskui keliavau į pietus, pralaukt kol atšils orai. Taizė pirmiausia. Vadinu vienuolynu-kempingu. Po to grįžau iš Taizė. Buvo atšilę, sniego jau nebuvo. Lijo kaip Bergene dabar. Pradėjo žolė dygt. Supratau, koks neįdomus gyvenimas, kai esi valkata.

Keliaujant aš dažnai pagalvoju: kada aš pagaliau nusirisiu iki bomžo lygio? Valkatos lygio ar benamio, kuris visą laiką purvinas, prasigėręs, be darbo? Ir kuo aš skiriuosi nuo jų? Aš kiekvieną dieną esu kaip ir be namų. Iš esmės, kai ant kelio atsistoji, kad mašina tau sustotų – tai yra prašymas visų iš eilės, kad tave pavežtų. Tai tas pats, kaip gatvėje  prašymas visų iš eilės, kad pinigų duotų. Kodėl tau turėtų sustoti ? Pats kaltas, kad nesirenki autobuso, neini į darbą, neperki bilieto. Čia tavo paties pasirinkimas.

Ar buvo nemalonių kelionėje akimirkų, kurių nebenorėtum pakartoti ?

Tokie klausimai man niekada gyvenime neiškilo. Aplamai visą savo gyvenimą kitaip pergyvenčiau. O kad kažką pakartot? Ne, visko reikia.

Vieną kartą sekės labai sunkiai užmigti Tarifoje, Pietų Ispanijoje. Pagaliau užmigau. Kažkoks snaudulys, snauduliukas suėmė ir kažkokia bloga nuojauta – o, mentukai atvaro. Sako : ”Tu gali bet kur miegot, bet ne prie pilies sienos”.

O ką daryti, jei nutinka taip, kad neturi pas ką pernakvot?

Kažkada esu suskaičiavęs, kad 20% naktų nemiegu, 20% miegu lauke, 20% per CouchSurfingą, 20% pas vairuotojus ir 20% palapinėje.

Kiek pinigų reikia taip keliaujant?

Iš pradžių tai tik 1000 litų turėjau, tai visą laiką taip ir gyvenau labai taupiai. Kažkada ankščiau žinojau, kad neskanu valgyt duoną, bet labai skanu valgyt duoną su vandeniu. Yra pigus dalykas, maistingas, o vanduo dažniausiai irgi nekainuoja.

Ar yra daug galimybių susirasti nakvynę per CouchSurfing’ą?

Tas 20% tai juokais. Lietuvoj, Lenkijoj, Skandinavijoj, Vokietijoj, Beneliukse lengvai. Tereikia rast internetą.

Kur sunkiausia?

Ispanijoje, nes ispanai per lėti, neperskaito tą pačią dieną. Kol jie pasitikrina, praeina mėnuo. Tranzavau pakrante nuo Prancūzijos ir, pagaliau, mane priėmė Vigo mieste (aut. past. netoli Portugalijos sienos) ir parašė neigiamą atsiliepimą apie tai, kad nešvarus buvau. Bet aš stengiausi. Ar koks upelis teka, kad ir ledinis vanduo, vis vien stengiausi nusipraust. Bet nelabai pavyko. Saulė šviečia, nueini prie vandens – apsiniaukę. Nesiseka tiesiog. Ispanijoj negali būt, kad sektųsi.

Labai sunku palikti gerą įspūdį. Ypač man. Esu gavęs keletą neigiamų atsiliepimų iš CouchSurfing’o. Vieną tikrai pripažįstu, nes aš neatvykau ir neatrašiau. Viena ispanė rašė, kad buvo sunkus dialogas su manimi, smirdėjau, kad buvo nejauku namuose. Atsiliepimas buvo parašytas ispanų kalba. Jeigu ji rašo ispaniškai ir, kad sunkus dialogas su manimi, tai pati apsijuokia, nes CouchSurfing’o puslapyje kaip ir turėtų būt rašoma angliškai. Nelabai norėjau trukdyti, nes mokėsi, vaiką turėjo. Man ir pačiam nejauku buvo namuose. O paskutinį neigiamą atsiliepimą parašė mergina iš Odensės. Ji parašė, kad įžeidžiau jos šunį. Pasakiau, kad šunys labiau smirda nei cigaretės.

Kur gyvena šilčiausi žmonės?

Balkanuose, Turkijoj, Gruzijoj – kuo labiau į pietus ir kuo labiau į rytus. Tu esi svetimas ir iškart daug dėmesio susilauki. Patiko po Turkiją keliaut. Jei furistas sustoja, tai jau gali žinot, kad po kelių valandų sustos pavalgyt. Nueinu su furistu į restoraną, durininkas pasitinka ir vėliau visiems klientams pasako, kas aš toks esu. Kažkas pasako, kad važiuoja man reikalinga kryptimi. Ir, aišku, mane vaišina maistu. Balkanuose, Lenkijoje pamaitins, Turkijoje prišers. Turkai labai skaniai gamina ir mėgsta daug valgyti. Po to parūko visi. Ir nereikia eit į lauką – gali sėdėt prie stalo ir rūkyt. Turkija – gera šalis.

O skaitai apie šalis prieš ten keliaudamas?

Taip, pasiskaitau, kai šalis turi blogą reputaciją. Bet dažniausiai tai tik gandai arba bloga nuomonė. Šalys nėra vienos pavojingos, o kitos – ne. Aišku, skurdas, purvas ir netvarkingumas tikrai egzistuoja.

Kokia šalimi labiausiai nusivylei?

Ispanija ir ispanais. Ir dabar nelabai gerą nuomonę turiu apie ispanus. Jeigu tranzuoji, reik turėt kantrybės ir mokėt laukt, kol tau pagaliau sustos. Arba būt labai įkyriam ir kalbėt su visais vairuotojais  degalinėse. Viską “mañana” daro. Be to ispanai net pačiame CouchSurfing’o tinklalapyje viską rašo ispaniškai. Susiginčijau. Sakau: “Jūs nesat savoj šaly, jūs esat internete”. Likau nesuprastas.

Kokių savybių reikia tokioms kelionėms?

Reikia fizinės ištvermės, pavyzdžiui, turi nešti kuprinę. Pirmus du mėnesius jaučiausi labai vienišas. Paskui praėjo ta būsena. Aišku, pinigai visada padeda, bet nėra kažkokia kliūtis, jei jų nėra. Padeda kalbų mokėjimas, bet ir tai nėra būtina. Viskas padeda, bet nėra būtina. Gali neturėt gerų savybių, bet vis vien keliaut… Pagalvojau dabar, kad nieko nereik turėt.

O kas negali keliauti?

Akli žmonės. Bet dabar pagalvojau, kad būtų įmanoma. Kurti žmonės išmoktų skaityti iš lupų. Manau, kad būtų lengva. Aišku, jei nebent kažkas nusisukęs kalbėtų. Bet ypatingų kliūčių nesudarytų kurtumas. Dar galvojau daug kartų apie fizinę negalią. Ir sugalvojau, kad tai irgi nėra kliūtis keliaut. Didžiausia kliūtis gal aklumas. Šitos problemos neišsprendžiau: ”kas būtų, jeigu būtų?”.

Kokius kriterijus keltum žmogui, keliaujančiam su tavimi?

Tas, kuris nesiskundžia, kad pavargo. Bet visi skundžiasi. Visi. Nė vienas nebuvo ištvermingesnis už mane. Kad žmogus būtų atviras daryti visokias nesąmones. Pavyzdžiui, kad nesigėdytų iš bažnyčios pasiimti maisto – pasiimi iš bažnyčios krepšelį ir oriai žingsniuoji gatve.

Ar būna pavojų?

Gali žūt avarijoj arba susižeist. Kelyje didėja galimybė sutikti nepažįstamu žmonių – šimtą procentinė tiktai. Čia iškyla bet koks pavojus, koks tik gali. Man blogiausia, kas yra nutikę – tai 80% sutiktų žmonių buvo gėjai. Kiti buvo vairuotojai, kurie norėjo užsidirbti arba pakelės plėšikai.

Yra toks miestelis Dogubayazit, rytų Turkijoje prie pat sienos su Iranu. Ten yra šventasis Ararato kalnas. Su tokiu lenku ėjom link kalnų ir sutikom tris jaunuolius, kurie mus palydėjo. Įtikino panešt mano kuprinę. Sutikau, nes į viršų visgi lipom. Vėliau mums atsibodo ta kompanija. Galiausiai lenkas varė į viršų, aš žemyn, nes neturėjau gero miegmaišio, ir kuprinė sunki, o ir į tą kalną uždrausta lipt. Aš likau su tais trim. Man jie pradėjo rodyti video su nužudytais žmonėmis. Kai nusprendžiau eit žemyn, nelabai leido. Ten buvo labai daug akmenų. Tai rodė, jeigu aš eisiu, jie mes į mane akmenį. Pagalvojau, kad jie turi šešias rankas, tai atgal atsimėtyt nelabai apsimoka.  Galiausiai paprašė pinigų. Nežinau, kiek aš ten praradau. Gal keliasdešimt litų ar kiek. Paskui gražiai atsisveikinom. Palinkėjo man sėkmės. Turkijoje įprasta bučiuoti į abu žandus. Pasibučiavom su visais.

O kaip Norvegijoje sekas tranzuoti ?

Norvegijoje gerai stoja, bet jie toli nevažiuoja. Norvegija – šalis iš daug karalysčių, kur norvegai turi uždarą gyvenimą ir daug nevažinėja, nežino, kas kitur dedasi.

Gal turi kokių patarimų pradedančiam keliautojui ?

Išmokti grot gitara, išmokti žongliruot ir bus labai užtikrintas gyvenimas. Žmonėms labiau patinki, jeigu tu moki grot arba moki žongliruot. Žongliravimui gal ne visi turi gabumų. Kažką įdomaus galima pabandyt. O šiaip jeigu nori keliauti, tiesiog keliauk. Reiktų turėt mažą miegmaišį, mažą kilimėlį. Viską kuo mažesnio dydžio. Niekada neimti palapinės, nes jos sveria.

Kur norėtum gyventi?

Lietuvoj! Paskaitau, kas vyksta Lietuvoje ir galvoju: kodėl negalėjau nueit? Kartais per dieną keli renginiai. O kodėl aš dabar nenuėjau? Ai, biški per toli esu.

Kur save matai po 10 metų? Kelyje?

Jeigu nebeatrodysiu jaunas, tikiuos, kad mano gyvenimas bus sutvarkytas. Man nepatinka keliaut.  Aš noriu eit į darbą 8 valandą, grįžt 5-tą. Žinot, kad aš kiekvieną dieną nuo tada iki tada esu laisvas. Galėsiu iš anksto suplanuoti, pavyzdžiui, kiekvieną ketvirtadienį eisiu ten, trečiadienį kitur. Keliaujant  tu arba nežinai, kas vyksta tame mieste arba dėl kokių kitų priežasčių negali nueit. Aš negaliu gyvent, jeigu aš neturiu suvaržymų. Jeigu aš turiu tvarkaraštį, daug daugiau padarau. Nepatinka man keliaut. Be reikalo susirinkom. Kiti mano planai – keliauti į Iraną arba Maroką. Kai buvau Turkijoje, labai susidomėjau Iranu, nes visi pasakojo. Kai buvau Ispanijoje, labai susidomėjau Maroku, nes irgi visi pasakojo.

Pueblo Feliz, norėčiau palinkėti kuo mažiau lietaus, sniego, debesų, švelnios saulės, lengvesnės kuprinės, pačios skaniausios duonos, šilto dušo ir įdomių žmonių kelyje. Nenustok pinti savo kelionių voratinklio, nes daugelis iš mūsų taip ir lieka su savo svajonėmis stovėti prie virtuvės lango.

Mantė Bendoraitytė

 

 

 

 

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here