Į Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimą Bergene buvo pakviesta Edita Mildažytė, kuri pristatė savo knygą “Pasimatymas su Lietuva”. Edita mums noriai skyrė laiko ir su nuo veido nedingstančia šypsena atsakė į mūsų klausimus.

Kokie Jūsų įspūdžiai iš Bergeno ir kokie pasirodė lietuviai?

Lietuviai man visada yra lietuviai: tokie patys Bergene, tokie patys Londone, tokie patys Čikagoje ir tokie patys Lietuvoj. Visko yra. Yra visokiausių žmonių. Aš manau, kad pagal kokį nors ten tautinį ar etninį principą sunku labai skirstyt, bet aš jums pasakysiu vieną labai paprastą dalyką – man jie visada visokie yra labai mieli. Ir aš niekada nesisarmatinau nei prie nelabai suprantančio oro uoste prieit kokioj DutyFree krautuvėj, kur matau, kad jis nesusigaudo nei kiek kainuoja, nei kaip nusipirkt, nei ten kokį nors pasiklydusį parvesti. Iš tikrųjų man tai yra mano tauta, mano žmonės, mano kraujas. O kad žmonės važiuoja dirbt: jeigu čia moka, tai jie ir dirba. Aš šiandien ryte atsikėliau ir pagalvojau: pirmas įspūdis koks? Šalta, šlapia ir brangu.

Ar pirmą kartą Bergene?

Aš apskritai Norvegijoje pirmą kartą. Aišku, aš pasižiūrėjau ir nemažai knygų, kiek turėjau laiko. Nulėkėm į muziejų susidaryti įspūdį. Šituose apartamentuose yra nuostabi kolekcija. Ir tas sudaro, žinoma, visiškai kitą įspūdį. Be to, pakankamai gerai pažįstu norvegišką kultūrą, pradedant Ibsenu, baigiant Grigu, ir Munkas, ir masė kitų senųjų meistrų. Mes pakankamai gerai informuoti apie tai, kas yra Norvegija. Tai tokį kultūrinį akiratį turim. O šiaip aš manau, kad yra graži tauta. Ir fiziškai labai graži tauta. Ir tradicijos jų gražios, tas prisirišimas prie gamtos, prie to, kas yra jų vertybės.

Ar Norvegija turi savo išskirtinumą?

Kiekviena tauta turi savo išskirtinumą. Jų tapatumas nebuvo taip draskytas kaip mūsų. Tai jie pakankamai aiškiai jau kelis šimtus metų žino apie ką jie ir, ką jie veikia. Ir aišku, kad ten sakykim, yra Norvegija iki 60-ųjų ir po 60-ų metų, t.y. iki naftos ir po naftos. Ir tada, kai tu turi daug pinigų, gali būti ponas ir savo tapatybę populiarinti, pirkti paveikslus ir daryti daugybę kitų dalykų. Kai tu neturi pinigų būtiniausiam išgyvenimui, tavo žmonės išvažiuoja dirbti kažur kitur. Bet tai nereiškia, kad mes esam mažiau įdomūs arba mažiau vertingi, arba mažiau padarėm visuomenei. Gal mes neturim Amundseno? Na bet mes turim Sabonį arba Vladą Vitkauską.

Kas paskatino parašyti knygą būtent apie Lietuvą?

Man visą laiką atrodė, kad lietuviai nesugeba suorganizuoti savo žinių taip, kad sugebėtų įdomiai, patraukliai ir aiškiai pasakyti, pirmiausia, patys sau: kas mes tokie esam ir apie ką mes esam, o paskui jau kitiem. Tai tu pirma pats turi žinoti, kas yra tie dalykai, kuriuos reikia vertinti ir kuriuos reikia branginti arba kuriais reikia prisistatyti. Ne nusikalstamumo skaičiais reikia prisistatinėti pasauliui dėlto, kad visur visko yra. Tai ką tada daryti kokiam Somaliui, kurie apskritai tiktai piratai. Tai jeigu tu esi iš Somalio, tai tau pasikart, išvažiavus į kitą kraštą? Reikia pristatinėti tai, kas mes iš tiesų esam. O tai, kad visokių egzempliorių yra ir, kad anaiptol ne patys geriausi egzemplioriai išvažiuoja ant svetimo sprando, ir išveža blogiausius įpročius, tai visa visuomenė negali būti kalta.

O Jūs planuojate vežti knygas į kitas šalis?

Tai mes nemažai apvažiavom. Mes buvom Amerikoje, Kanadoje, buvom Londone. Aš prieš tai buvau Airijoje, bet su kitu projektu.  Mes padarėm tokį filmą. Jūs žinot, kad buvo toks Darius ir Girėnas, bet buvo dar toks Feliksas Vaitkus, kuris perskrido Atlantą ir nusileido Ballinrobyje (Airija – aut.past.). Jiems buvo labai įdomu. Beje, patys airiai Feliksą Vaitkų yra pavertę regioniniu didvyriu. Visas renginys ir visa šventė būna dėl jo skrydžio organizuojama. O lietuviai Lietuvoj apie tai tiktai sužinojo, ir taip tik probėgšmiais.

Žinot, aš manau, kaip dar yra. Dabar auga alkanoji karta. Mūsų tėvai buvo alkanoji karta.  Tam tikra prasme mes augom, kai nieko nebuvo arba buvo negalima. Žmonės buvo orientuoti į kažkokį turėjimą, turtą, pradedant namais, baigiant mašinom. Ir atrodė, kad reikšmę žmogaus gyvenimui sudarė turėjimas. Dabar jau auga karta, kuri yra visiškai nuo to atsipalaidavusi ir jiems absoliučiai aišku, kad visas tavo turtas yra tavo žmogiška šiluma, tavo sugebėjimai, tavo mokėjimas, tavo išmanymas, galų gale tavo sugebėjimas kažkam padėti. Ir tos senosios vertybės savaime nueina nuo arenos ir tas turėjimas, tas toks įsikabinimas į kažką. Dabar visi supranta, kad jeigu tu turi 500 kvadratų, tai juos reikia apkūrenti. Tai gal užtenka 85? Reikia įdėti daugiau proto į pigų, bet racionalų namą, kur galėtų žmogus augti. Arba galbūt neverta turėti automobilio, o žymiai sveikiau važinėti dviračiu arba vaikščioti pėščiom. Na ir daugybė tokių klausimų ir atsakymų žmonėms kyla. Visuomenė keičiasi.

Kokių dar turite planų ateityje?

Dabar nieko daug neturiu suplanavusi. Turiu tokį filmą padaryti apie Fanią Brancovską Vilniuje, t.y. apie prarastąjį žydiškąjį Vilnių. Iki Antrojo pasaulinio karo 40% Lietuvos sostinės Vilniaus gyventojų sudarė žydai. Tas labai nustebino visus lietuvius. Iš tikrųjų tas didelis žydišas paveldas mums, naujiesiems Vilniaus gyventojams, nes tų tikrųjų vilniečių lietuvių nedaug buvo. Dauguma susikraustė po Antrojo pasaulinio karo arba po 1939-ųjų, kai buvo gražintas Vilniaus kraštas. Tai norisi prisiminti, kas buvo. Žmonės vaikšto tom pačiom gatvėm ir nežino, kad čia yra žydiškas pastatas, kad čia buvo gimnazija, kad čia veikė didžiulė biblioteka, kad čia buvo sionistų centras, sinagoga. Tame pačiame kieme gyvena ir nežino, kad čia yra sinagogos kiemas. Tai vat noriu padaryt tokį filmelį. Aš remiuosi gyvos liudininkės Fanios Brankovskos atsiminimais. Mes vaikštom su ja po Vilnių ir man ji pasakoja, kur ji gimė, kas čia buvo, kur ji ėjo į mokyklą, kaip ji leisdavosi kokiais laiptais, kur juos išvarė į getą ir kaip ji iš to geto pabėgo.

Iš kur semiatės tokių idėjų?

Aš nežinau. Man tiesiog įdomu. Kažkaip eini, eini, pasitaiko kas nors įdomaus: “Aha, reikia pabandyt pačiupinėt”. Man pasidaro įdomu, aš ir padarau. Ir aš niekada nesustoju dėl to, kad, pavyzdžiui, nėra pinigų. Man tai niekada nėra priežastis. Jeigu tu sustosi dėl pinigų stygiaus, tai kitą kartą tu sustosi dėl to, kad nėra sveikatos arba nėra ūpo, arba nėra nuotaikos. Reikia imti ir daryti. Pinigai atsiranda visada. Ir jeigu tu ieškai, kaip Biblijoje pasakyta: “Belsk, bus atidaryta”. Tai tikrai, jeigu tu eini tuo keliu, viskas pradeda eiti iš paskos. Yra žmonės, kurie sako: “Aš padarysiu”. Paprastas pavyzdys: jeigu tau pasakytų, kad transatlantinį lėktuvą galima pakelti į dangų, tu pasakytum, kad tai yra durnystė, bet jis skraido. Tai kažkas sugalvojo ir kažkas tai padarė. Galbūt ne iš pirmo karto. Arba didžiuliai konteineriniai laivai. Kaip jie gali su šitiek tonų laikytis ant vandens ? Man atrodo, kad tai yra kvailybė, bet jie plaukioja. Vadinasi, kažkas sugalvojo ir tai pasidaro.

Ko palinkėtumėte lietuviams, esantiems Norvegijoje?

Pasididžiavimo savo tauta ir savim pačiais, nenuleisti galvos, mylėti savo Tėvynę, ir labiau orientuotis į dvasinius dalykus, į tai, kas Jus iš tiesų džiugina, ne į materialinius. Galima užsidirbti labai daug pinigų ir paskui numirti. Ir galima nugyventi smagų gyvenimą. Tai aš manau, antras variantas yra smagesnis.

O ką Jūs manote apie tai, kad yra žmonių, kurie nepritaria išvažiavimui į kitas valstybes?

Aš manau, kad labai jauniems žmonėms verta važiuoti, verta pasidairyti, verta pamatyti pasaulio ir, ypatingai, jei tai yra studijos, pirmieji darbai ir taip toliau. Mums bloga žinia yra ta, kad jeigu jie susipažįsta, susituokia ir sukuria šeimas, jie nebegrįžta į Lietuvą. Lietuvai reikia jaunų žmonių. Bet aš manau, kad kiekvieno lemtis savitai klostosi. Kitas dalykas: šitam postmoderniam amžiui sunku pasakyti kas kur gyvena. Tai nelabai jau turi reikšmės. Gal turi reikšmę, kur mokesčius moki. Bet iš tikrųjų esant dabartinėms komunikacijoms iš užsienio galima padaryti žymiai daugiau Lietuvai, nei trepsint Lietuvoj ir kenkiant jai arba nieko gero nedarant. Demografinė situacija nėra džuginanti, bet gal mes patys Lietuvoje turim pagalvoti, kodėl tokia ta demografinė situacija ir kodėl jauni žmonės važiuoja gimdyti į užienį.

Kai grįžtate į Lietuvą, ar būna klausimų: kokie ten lietuviai, ką jie veikia?

Būna. Lietuviai linkę turėti išankstinių nuostatų ir tas, kas jas susiformuoja, labai sunku būna pakeisti. Šiaip geriausias dalykas yra pasiųsti tuos pačius užsispyrėlius pasižiūrėt, kaip ten viskas vyksta ir tada jiem vienaip arba kitaip pasirodo. Aš manau, kad mes patyrėm labai puikių įspūdžių, labai smagūs buvo susitikimai, labai džiaugiamės, kas Jūs švenčiat mūsų nacionalines šventes, tautines šventes ir iš tikrųjų laikykitės: “Uodegas aukštyn ir nosis aukštyn!”

­­

 

Diana Jokšaitė ir Mantė Bendoraitytė

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here