Iš kur šiandien Lietuvoje atsirado tiek daug specialistų Norvegijos klausimais. Atrodo, kad visi žino viską apie Norvegijoją, o kai įsigilini, tai jie net nėra buvę šalyje, nė nekalbant apie norvegų kalbos mokėjimą ar bendravimą su norvegais. Norint kalbėti apie tautą ar šalį, ją kritikuoti, reikia visų pirma joje pagyventi, mokėti kalbą, pažinti kultūrą, o ne semtis žinių vien iš lietuviškų laikraščių ar juolab prisižiūrėjus rusišku paistalų per Youtube.

Teisus yra P. Skruibis sakydamas, kad reikia “…..ieškoti pirminių šaltinių ir per juos, o ne per kitų interpretacijas susidaryti savo nuomonę”. Įdomu, ar autorė yra gyvenusi Norvegijoje, ar bent bendravusi ar svečiavusis norvegų šeimoje, ar moka norvegų kalbą?

Tiesiog prajuokino (juokas pro ašaras) daugelis autorės teiginių. Štai vienas jų: „…Norvegijoje tradicinė šeima jau seniai nebėra vertybė, ir ne tik ne vertybė, bet net ir nelabai pageidautina visuomeninio gyvenimo forma”. Kaip taip galima šitaip laužti iš piršto ir rašyti bet ką? Net jei sutiktime su A.Simanonytės teiginiu, iškyla klausimų. Kaip gali būti, kad gatvėje, kurioje aš gyvenu, kaimynai – vien tradicinės šeimos? Kaip gali būti, kad darbe, kur tenka susidurti su tikrai daug šeimų, asmeniškai nepažįstu nė vienos netradicinės šeimos. Taip, pagal Norvegijos įstatymus šeima gali būti du vyrai ar dvi moterys, esu girdėjęs, kad draugai ar draugų draugai pažįsta tokią šeimą. Bet ar to pakanka, kad galėtume apibūdinti Norvegiją kaip valstybe kurioje tradicinė šeima nėra vertybė?

Dar vienas A.Simanonytės teiginys, “… norisi, kad mokytojas būtų be nuodėmės”. Ar autorė tikrai tokia naivi, kad nežino, jog toks dalykas neegzistuoja? Gyvenime esu susidūręs su vienintele organizacija, kuri buvo “be nuodėmės”, tai buvo sovietmečio laikais – Komunistų partija. O mes, visi likę mirtingieji, visi, kas dirbame, darome klaidų. O Norvegijoje yra sukurtos kontrolės priemonės. Tačiau ne Norvegijos valdžia ar valstybiniai kontrolės organai, o pati visuomenė veikia efektyviausiai. Norvegijos visuomenėje skiriama labai daug dėmesio visiems procesams, taip pat ir vaikų teisėms. Iš daugelio forumų, diskusijų, straipsnių kritikuojančių vaikų teisių veiklą, matome, kad vaikų teisės Norvegijoje yra „po mikroskopu”, tai nėra tabu, apie kuri negalima kalbėti ar kritikuoti. Būtina pabrėžti kad ne vaikų teisės važinėja ir ieško vaikų teisių pažeidimų, bet ta pati visuomenė, ar tai būtų policija, ar kaimynai, ar pažįstami, giminės, mokytojai, sveikatos apsaugos darbuotojai ir t.t. praneša vaikų teisių institucijoms apie esamus ar tariamus pažeidimus. Vaikų teisių specialistų darbas yra patikrinti kiekvieną pranešimą ir remiantis Norvegijos įstatymais pradėti tyrimą arba atmesti pranešimą, kaip neturintį pagrindo. Grubiai tariant, yra visuomenės dalis, kuri mano, kad vaikų teisių darbuotojai turėtų labiau kontroliuoti šeimas ir yra kita dalis, mananti, kad šeimos kontrolės yra per daug, vaikai atimami per dažnai, o didžioji dalis visuomenės yra tik pasyvūs stebėtojai, kurie reikalui esant suaktyvėja ir stoja į vieną ar kitą pusę priklausomai nuo to, kas padaro pažeidimus ar klaidas.

Baigiant, norisi A.Simanonytės paklausti, ar autorė yra skaičiusi CRIN ataskaitą apie Lietuvą? Palyginęs abi ataskaitas atsakyčiau – taip, Norvegija net labai gali mokyti Lietuvą vaikų teisių ir ne tik jų.

Saulius Trepekūnas

Rogalando Lietuvių Bendrija

Nuorodos:

https://www.norvegijoszinios.com/2013/06/20/audrone-simanonyte-ar-norvegija-yra-ta-valstybe-kuri-lietuva-gali-mokyti-vaiku-teisiu/

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-19-diskusija-paulius-skruibis-tikroji-sensacija-apie-pedofilijos-ir-kraujomaisos-legalizavima/103075#.UcLNMwMDzuI.facebook

http://www.crin.org/docs/Lithuania_Human%20Rights%20Monitoring%20Institute%20et%20al._CRC%20Report.pdf

http://www.crin.org/docs/critical-comments-to-norway-fourth-periodic-report-to-the-un-committee-on-the-rights-of-the-child-2008.pdf

http://lietuviairogalande.no/susitikimas-su-barnevern/

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here