Daina Bogdanienė Asmeninė nuotrauka

Dar vienas kraupus nusikaltimas Lietuvoje, ir vėl – įvairiausios nuomonės. Siūlomi sprendimai, labiausiai populiarūs – ieškoti kaltų, juos nubausti, išmesti iš darbo, sužlugdyti; nusikaltėlius – smerkti, niekinti, nužudyti – žodžiu, griebtis kuo baisesnių represijų. Kiršinti ir dirginti vieni kitus.

Tarsi visi, kurie vienaip ar kitaip kažką padarė ar nepadarė ir leido šiam nusikaltimui įvykti, atliko tai tyčia, apgalvotai, ir todėl yra nekvestionuojami nusikaltėliai, niekšai. Kalti dar nieko neištyrus – gaudykim, smerkim, kalkim prie gėdos stulpo. Prasideda eilinė raganų medžioklė, lėks kažkieno galvos. Daug galvų. Dar labiau plis baimė, neapykanta, pyktis.

Tarsi tai, kas vyksta Lietuvoje jau savaime nėra baisu.

Įsivaizduokime šeimą. Vaikas dar mažas, bet netyčia kažką padarė. Pavyzdžiui, sugadino ką nors, norėdamas suprasti, kaip veikia. Vienoje šeimoje jis bus aprėktas, iškeiktas, stipriai nubaustas, galbūt net sumuštas. Nors ir nelabai supratęs, ką padarė, kitą kartą daryti bijos, bet jei vėl nusikals, jau žinos – muš. Pratinsis prie bausmių, augs kietas ir bebaimis, pats žiauriai baus ir kitus.

Kitoje šeimoje vaikui bus paaiškinta, kodėl nereikėjo taip daryti, galbūt nupirktas žaidimas, kad išmoktų konstruoti, gilintis į techninius dalykus, rodomas dėmesys, kalbamasi. Tokioje šeimoje užaugs kitoks žmogus, kuris nereaguos į gyvenimą tik riksmu ar smurtu.

Nuolat domiuosi Lietuva ir ypač socialiniais dalykais. Žvelgiant iš Norvegijos jau daugelį metų stebina ir kelią nerimą nejautros ir nepakantumo vienas kitam atmosfera.

Daug kartų skambėjo mintis, kad emigrantas – ką jis bedirbtų – pasijunta užsienyje žmogumi. Pasigilinusi į tai, supratau, kad dažnai juodadarbis jaučiasi gerai vien dėl to, kad užsienyje nepatiria atviros, demonstratyvios paniekos sau, savo socialiniam statusui, savo darbui.

Niekas juodadarbių ten negiria ir ditirambų jiems negieda. Jų gal net nemato. Tačiau niekas neleis sau jų niekinti – nei žvilgsniu, nei žodžiu. Valai tualetus, vežioji šiukšles – puiku: tavo darbas labai reikalingas. Vien tai, kad su valytoja pasisveikina ir jai nusišypso – emigrantui jau pagyrimas. O Lietuvoje aiškiai ir atvirai signalizuojama – jei tavo darbas fizinis, paprastas – ne tik uždirbsi grašius, bet ir būsi lūzeris. Kam gi tada dirbti? Geriau slankioti, gauti pašalpą, prisigerti, apsisvaiginti. Iš baimės, nes blaivas suvokia visą padėties beviltiškumą, o kai protas ir akys aptemsta – pasijunta kietas, kaip veiksmo filmų herojus.

Krenta į akis, kad žmonės Lietuvoje be galo kritiški visam kam, net ir savo artimiesiems. Kritika arši, baudimo tendencijos už menkniekius – irgi. Paėmei parduotuvėje per klaidą maišelį – sutrinsim su žemėm, įkišim į kalėjimą. Visi nusiteikę iškart imtis pačių skaudžiausiu ir rimčiausiu represijų, nors istorija rodo, kad šios priemonės niekada nepasiteisina.

Atvirkščiai – kritika, nuolatinis ujimas ir blogio ieškojimas augina stora odą ir nejautrą. Todėl kraupūs dalykai, kurie vienas po kito vyksta Lietuvoje – tai mūsų socialinio ir moralinio nuopuolio vaisiai, už kuriuos atsakomybę turi prisiimti visi. Ne ieškoti kaltų, o tiesiog sau atsakyti į klausimą – kodėl mūsų šalyje, kurią taip mylime ir kuriai iškovojome Nepriklausomybę susikibę už rankų, dabar taip baisu? Kodėl bėgame iš ten? Kodėl žmonės su tokiomis gražiomis lietuviškomis pavardėmis pasielgia taip siaubingai?

Kalbant apie tai, galbūt derėtų prisiminti ne taip seniai Lietuvoje kilusias diskusijas ar net batalijas dėl smurto artimoje šeimoje ar vaikų teisių įstatymų. Šviesiais protais apsiskelbę Seimo nariai mūru stojo, kad tokie įstatymai nebūtų priimti. Neva, nereikia mokytis iš Vakarų, kur kišamasi į šeimą, atiminėjami vaikai, kėsinamasi į šventą šeimos neliečiamumą ir griaunama tradicinė šeima.
Ar tikrai reikia taip smarkiai ginti siaubingas šeimas, ar paprasčiausiai neturime resursų joms padėti? O gal čia suveikia „ne mano kiaulės – ne mano pupos“ principas? Aš gyvenu gerai, o kaip gyvena tie runkeliai, bomžai, degradai – man dzin. Gal norime sutaupyti pinigus socialinei pagalbai, nors paskui tos „sutaupytos“ lėšos keleriopai padidėja, kai iš skriaudžiamų vaikų užauga degradavę kietuoliai. Pasidaugina ir smurtas, nes jis ima plisti iš tamsios degrado trobos į aplinką. O tam, kuriam buvo dzin, pasidaro irgi baisu.

Lietuvoje vyksta diskusijos dėl dalykų, kurie jau seniai išdiskutuoti, aprašyti, ištirti ir išnagrinėti Vakarų pasaulyje. Į Vakarus veržiasi migrantai – ten saugu ir gera. Vakarų valstybėse maksimaliai išgyvendintas smurtas ir agresyvumas, aplaužyti chamizmo ragai. Tai pasiekta dirbant su šeimomis, mokant jas civilizuotų normų, gerbti vaiką, jo neskriausti – taigi, dirbant prevencinį darbą, užkertant kelią plisti smurtui. Lietuvoje šis darbas dar labai vangus.

Tradicinės šeimos gynėjai, su didžiuliu įniršiu puldami gėjų šeimas, kuriose žmonės paprasčiausiai myli vienas kitą, deja, nesugeba apsišluoti savo heterofiliškų šeimų kieme. Nesugeba apginti mušamų moterų, skriaudžiamų vaikų.

Lietuvoje vis dar labai aršiai girdisi moralistų riksmas – jie šaukiasi Dievo, gindami negimusius vaikus, ir nori drausti abortus, tačiau gimusius pasmerkia skurdui ir socialiai apleistų, smukusių šeimų savivalei. O toliau vėl tas pats: neleisime kištis į šeimą, šventas reikalas, kas vyksta už uždarų durų, kai girtas tėvas vykdo baudimo akciją – tai tiesiog auklėjimas.

Gal vis dėlto reikėtų įjungti logiką, nustoti pilstyti iš tuščio į kiaurą apie seniai žinomus ir įrodytus dalykus, pradėti rimtai dirbti socialinį prevencinį darbą, atskleisti šeimų „paslaptis“, pradėti jas šviesti, išgelbėti ten kalinamus skriaudžiamus žmones ir neleisti užaugti siaubūnams.

 

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here