Pabaigęs mokyklą tikėjausi susirasti gerai apmokamą darbą ir sėkmingai kurti gyvenimą čia, Lietuvoje, bet po pastarųjų metų nuotykių darbe planai visiškai pasikeitė.

Iškart po mokyklos baigimo, gavau skambutį iš vienos įmonės, kuriai buvau išsiuntęs savo CV. Darbas buvo susijęs su elektra, tiksliau, elektros kabelių montavimu. Pirmos dienos darbe nuteikė pozityviai, nors darbas ir fizinis, bet iš pradžių sunku nebuvo.

Po savaitės į mano darbovietę priėmė dar vieną naujoką. Dirbome trise. Aš, mano naujasis kolega ir įmonės savininkas. Darbas buvo nuo 8 iki 18 val., bet įmonės savininkas žadėjo priedus, jei padirbėsiu viršvalandžius bei savaitgaliais. Be abejo, užsidirbti norėjosi daugiau, tad net nesvarstęs sutikau, dėl ko labiausiai ir gailiuosi.

Praėjus mėnesiui, algos negavau. Buvo žadama ir žadama, kol galiausiai neapsikentęs po pusantro mėnesio darbo be algos parašiau pareiškimą ir išėjau iš darbo. Paskui mane išėjo ir kitas darbuotojas, su kuriuo dirbau. Galėjau gal ir padirbėti ilgiau, pakentėti ir palaukti, bet buvo gaila mamos, kuri pati uždirbdama minimumą man dėjo maistą į darbą, mokėjo už transportą ir t.t. O aš pinigų namo kaip neparnešu, taip neparnešu.

Įmonės savininkas į raginimus gražinti uždirbtus pinigus nereagavo. Telefono nekėlė, kol galiausiai išvis pakeitė numerį. Teko kreiptis į darbo inspekciją. Darbo inspekcija po beveik mėnesio „tyrimo“ pareiškė, jog savininko namie neranda, o jei ir rastų, nelabai ką galėtų padaryti. Rekomendavo kreiptis į teismą. Vėl bėgiojimas per įstaigas, laiko ir pinigų švaistymas. Beje, „Sodroje“, į kurią atėjau pažymos, sužinojau naujieną, jog jokio pareiškimo išeiti iš darbo aš neparašiau, o buvau išmestas iš darbo su „straipsniu”… Po tokio pareiškimo iš nuostabos vos nuo kėdės nenugriuvau.

Mano kolega, kuris taip pat negavo atlyginimo, nei į darbo inspekciją, nei į teismą nesikreipė, kadangi bijojo į tai veltis. Aš, deja, nusprendžiau pakovoti.

Prasidėjo teismas. Įteikus ieškinį teismui, po 2 mėnesių gavau pranešimą, jog byla laimėta. Apsidžiaugiau, jog mano pinigus man priteisė. Teismas mane su vykdomuoju raštu nukreipė į antstolius. Antstoliams už tai, kad priėmė mano Vykdomąjį raštą, teko sumokėti daugiau nei 200 Lt, kas man tuo metu buvo didžiuliai pinigai.

Po 3 mėnesiu įmonės savininko „medžioklės“, antstoliai pranešė, jog įmonė neturi jokio turto, tad iš užšaldytų sąskaitų nėra ko paimti ir jie jau nieko man padėti nebegali. Užsidirbę iš manęs 200 Lt, antstoliai nusprendė mane nukreipti į bankroto iniciatorius.

Į bankroto iniciatorius dar nesikreipiau, ne tik dėl to, kad neturėsiu pinigų jiems sumokėti už jų paslaugas, bet ir dėl to, jog nebetekau vilties kažką laimėti.

Padirbėjęs beveik du mėnesius už dyką, visus metus važinėjęs po įvairias Vilniaus įstaigas rinkdamas įvairiausius dokumentus ir pažymas, išleidęs nemažai pinigų esu ten pat, kur ir pradėjau. Galiu pasidžiaugti bent tiek, jog kaip dvidešimtmetis turiu jau nemažai teisinės praktikos, kuri gal pravers man Norvegijoje montuojant rozetes…

Po truputį tvarkau reikalus, kad galėčiau išvykti iš Lietuvos, kadangi čia nesijaučiu saugus. Nenoriu visą gyvenimą kiekvieną savo uždirbtą litą „išmušinėti” per teismus. O šią istoriją greičiausiai paliksiu taip, kaip yra. Nekaltinu to gudraus žmogaus, kuris mane apgavo, nei valstybės, kuri nesugeba manęs apginti, tiesiog pabandysiu laimę kitoje valstybėje, kur gal pavyks pasijausti žmogumi, o ne gyvuliu.

 

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here