Emigranto duonos paragavę lietuviai ne visuomet renkasi gyvenimą užsienyje. Prispausti šeimos ir draugų ilgesio, panorę gyventi įprastoje kultūrinėje aplinkoje arba tiesiog siekdami savo žinias panaudoti Lietuvos labui kai kurie jų ryžtasi sugrįžti į savo gimtąją šalį, tačiau sugrįžimas ne visuomet būna klotas tik rožėmis.
Kaip atskleidė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos Dovilės Žvalionytės atliktas tyrimas, į Lietuvą sugrįžę emigrantai susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu, jiems kartais būna sunku susirasti darbą, priprasti prie žmonių bendravimo būdo Lietuvoje bei darbdavių požiūrio į darbuotojus.
„Tyrimas rodo, kad sugrįžusių emigrantų lūkesčiai yra gana dideli, tai yra 8 iš 10 emigrantų sako, kad jie yra įgiję įvairių žinių. Dažniausiai jie sako, kad užsienyje pagerino užsienio kalbos žinias, išmoko kitokio bendravimo ir panašiai. Didelė dalis taip pat manė, kad įgijo naujų profesinių žinių, išmoko, kaip dirbti skirtingose aplinkose, skirtingus darbus. Žmonės taip pat tikisi, kad grįžę šia patirtimi galės pasinaudoti, kad tai bus jų privalumas. Ir kas tada nutinka? Nėra viskas taip optimistiška, kaip galėtume tikėtis“, – interviu sakė D. Žvalionytė.

D. Žvalionytė kartu su kolegomis iš Viešosios politikos ir vadybos instituto atliko reprezentatyvias Lietuvos gyventojų, į Lietuvą grįžusių migrantų ir Lietuvos darbdavių apklausas. Iš viso buvo apklausta 1930 Lietuvos gyventojų, 804 sugrįžę migrantai ir 1000 darbdavių.
Iš tyrimo aiškėja, kad Lietuvos visuomenė ir darbdaviai emigracijos patirties turinčius tautiečius vertina gana skeptiškai. Dar labiau šokiruoja tai, kad dauguma gyventojų bei darbdavių mano, jog į Lietuvą iš esmės grįžta tie lietuviai, kuriems užsienyje nepasisekė.
Darbdavių požiūris: ką vertina prasčiausiai?
Darbdavių atsakymai geriausiai iliustruoja, kodėl į Lietuvą grįžusiems lietuviams gali būti sunku susirasti darbą ir iš naujo pritapti visuomenėje. Pavyzdžiui, paprašyti įsivaizduoti situaciją, kad į darbo vietą pretenduoja keturi asmenys, darbdaviai turėjo atsakyti, kurį iš jų pasirinktų.
Pirmąjį įsivaizduojamą kandidatą, kuris turi reikiamą išsilavinimą, įgytą Lietuvoje, bet neturi jokios patirties, pasirinko 20,5 proc. darbdavių.
Antrąjį, kuris turi reikiamą išsilavinimą, įgytą užsienyje, bet irgi yra be patirties, pasirinko 3,2 proc.
Trečias kandidatas, kuris turi Lietuvoje įgytos patirties, bet neturi reikiamo išsilavinimo, pasirodė tinkamas 57,7 proc. darbdavių, o ketvirtasis, kuris patirtį įgijo užsienyje, bet neturi reikiamo išsilavinimo, sudomino 6,1 proc. darbdavių.
Vadinasi, darbdaviams priimtiniausia pasirodė samdyti darbuotoją be reikiamo išsilavinimo, bet su Lietuvoje įgyta patirtimi.
„Kas nustebino, pastatyti prieš tokią hipotetinę situaciją, dauguma darbdavių rinktųsi patirtį Lietuvoje. Netgi išsilavinimas užsienyje tik nedidelei daliai darbdavių buvo privalumas“, – sakė D. Žvalionytė.
Mokslininkės pasakojimu, nors daugumai darbdavių migracijos patirtis nėra nei privalumas, nei trūkumas, tačiau kai kurie jų vis tik minėjo, kad darbas ir gyvenimas užsienyje, jų nuomone, yra trūkumas.
„Ypač tai pasakytina tais atvejais, kai migrantai, kurie turi gerą išsilavinimą, nusileidžia laipteliu žemyn ir dirba paprastesnį darbą, kuris nebūtinai atitinka jų kvalifikaciją. Tokiems grįžusiems turėtų būti ypač sunku, nes darbdaviai juos vertina skeptiškiausiai“, – pasakojo D. Žvalionytė.
Tyrimo duomenimis, migracijos patirtis 4,4 proc. darbdavių atrodė kaip labai didelis privalumas, 21,9 proc. – greičiau privalumas, 60,8 proc. neturėtų įtakos įdarbinant asmenį, 6,4 proc. darbdavių manė, jog tokia patirtis yra trūkumas, 3,1 proc. prisipažino, kad vengtų įdarbinti sugrįžusius migrantus.
„Tačiau matosi tendencija, kad jeigu užsienyje žmogus dirbo kvalifikuotą darbą, tai tik 7 proc. darbdavių sako, jog tai būtų trūkumas. Bet jeigu dirbo nekvalifikuotą – skaičiai jau didesni, tuomet jau apie 15 proc. darbdavių nusiteikę skeptiškai. Tačiau apie 60 proc. įsitikinę, kad tai neturi jokios įtakos. Tai šiek tiek kontrastuoja su moksline literatūra, kurioje daroma prielaida, kad migracijos patirtis turėtų būti privalumas, nes gyvenimas kitoje aplinkoje savaime suteikia žmonėms kitą perspektyvą, naujų įgūdžių“, – sakė mokslininkė.
D. Žvalionytės turimais duomenimis, sugrįžusių migrantų vertinimas priklauso ir nuo sektoriaus: pavyzdžiui, viešbučių ir restoranų bei finansinio tarpininkavimo sektoriuose grįžusieji emigrantai vertinami geriau nei statybų ar gamybos sektoriuose.
„Kvalifikuoti darbuotojai vertinami truputį geriau. Tai būtų žinia migrantams, kad jeigu teko išvykti ir grįžti, tai geriau grįžk po to, kai padirbai kvalifikuotą darbą arba iškart važiuok dirbti kvalifikuoto darbo ir tada grįžk. Tai geriau nei išvažiuoti, dirbti kažką visiškai atsitiktinio ir tuomet jau grįžti. Mokymasis užsienyje, darbdavių akimis, vertinamas vidutiniškai: tai geriau nei nekvalifikuotas darbas, bet dažnai ne taip gerai nei kvalifikuotas darbas“, – sakė pašnekovė.
Dirbusiems kvalifikuotus darbus didesnį atlyginimą pasiūlytų 12 proc. darbdavių, grįžusiems po studijų užsienyje – 5,7 proc., dirbusiems kvalifikacijos nereikalaujantį darbą – tik 1,2 proc. Mažesnį pradinį atlyginimą darbuotojui su migracijos patirtimi nei darbuotojui be jos mokėtų 21 proc. Lietuvos darbdavių.
Grįžta tik nesėkmingi?
Iš D. Žvalionytės atlikto tyrimo taip pat akivaizdu, kad visuomenėje sugrįžę emigrantai yra vertinami kaip nebūtinai sėkmingi žmonės. Mokslininkės pokalbiai su kai kuriais grįžusiais emigrantais liudija, kad pirmasis artimųjų ir draugų užduodamas klausimas dažnai būna – kodėl iš viso sugrįžai į Lietuvą?
„Visuomenėje yra paradoksalių požiūrių. Jeigu klausi, kaip vertina emigraciją kaip reiškinį, tai vertina blogai. Pačius emigrantus vertina gerai, nes dažniausiai visi turi artimųjų, kurie turėjo išvažiuoti, nes čia buvo sunku. Grįžtamoji migracija kaip reiškinys vertinamas gerai, nes gi žmonės grįžta. Bet jei klausi, kodėl, jų nuomone grįžta emigrantai į Lietuvą, tai beveik pusė Lietuvos visuomenės sako, kad grįžtama dėl to, jog užsienyje nepasisekė“, – pasakojo D. Žvalionytė.
Pagaliau išsiaiškino, kodėl grįžę emigrantai Lietuvoje nebepritampa

Panašiai mąsto ir darbdaviai. Pasiteiravus, ar sutinka su teiginiu, kad į Lietuvą paprastai grįžta tie migrantai, kuriems užsienyje nepasisekė, 58,6 proc. darbdavių su tokiu teiginiu visiškai sutiko arba greičiau sutiko, 35 proc. greičiau nesutiko ar visiškai nesutiko.
„Taigi grįžimas veikia kaip nesėkmės signalas, o taip į jį žiūrintys darbdaviai labiau linkę prasčiau vertinti ir migracijos patirtį, rečiau ją laiko privalumu“, – sako mokslininkė, pridurdama, kad emigrantų grįžimą su nesėkme dažniau sieja tie žmonės, kurie yra mažiau susidūrę su emigrantais.
Tačiau visuomenės bei darbdavių požiūris dėl grįžimo visiškai nesutampa su pačių grįžtančių migrantų vertinimu, kodėl savo ateitį jie panoro kurti Lietuvoje.
Grįžimas veikia kaip nesėkmės signalas, o taip į jį žiūrintys darbdaviai labiau linkę prasčiau vertinti ir migracijos patirtį, rečiau ją laiko privalumu.

Patys migrantai sako, kad labiausiai į Lietuvą juos traukė šeimos, namų, draugų, artimųjų ilgesys, taip pat šeiminės aplinkybės – tai yra sutuoktiniai ar vaikai.
Trečioji pagal svarbą grįžimo priežastis – siekis gyventi savoje kultūrinėje aplinkoje.
Tuo tarpu skeptiškas visuomenės ir darbdavių požiūris į grįžusius migrantus, mąstymas, kad grįžta tik nesėkmingieji, skatina juos vėl išvykti.
„Kitų šalių tyrimai rodo, kad jeigu žmonės išvyksta pakartotinai, tai didelė tikimybė, kad tai jau bus išvykimas visam laikui. Žinoma, yra cirkuliuojančių migrantų, bet yra ir tokių, kurie dešimt metų gyvena užsienyje, daug metų puoselėja tikrą ar netikrą grįžimo viltį, tada kažkuriuo momentu pabando grįžti. Ir įsivaizduokite, žmogus, kuris dešimt metų pragyveno užsienyje, įgijo naujos patirties, grįžta ir pajunta, jog tai, ką parsivežė, čia nevertinama“, – pasakojo mokslininkė.
Keletas patarimų emigrantams, kurie planuoja grįžti:
– Geriau grįžti turint kvalifikuoto darbo patirties užsienyje (kai kvalifikuotas darbas – tai asmens turimą kvalifikaciją atitinkantis darbas);
– Naujajam darbdaviui Lietuvoje patartina pateikti rekomendacijas ir buvusių darbdavių kontaktus bei paskatinti su jais susisiekti;
– Užsienyje įgyta patirtis labiau vertinama su užsieniu susijusiose, į eksportą orientuotose įmonėse bei tose bendrovėse, kurios palaiko verslo ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais bei jų įmonėmis;
– Sugrįžusiems emigrantams palankesni viešbučių ir restoranų bei finansinio tarpininkavimo ir kitų paslaugų sektoriai;
– Migracijos patirties turintys tautiečiai turi didesnes galimybes įsidarbinti Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje bei vidutinio dydžio miestuose (10-50 tūkst. gyventojų) nei mažuose miesteliuose ar kaimuose;
– Grįžę migrantai savo užsienyje įgytas žinias dažniau panaudoja dirbdami savarankiškai ir yra verslesni už tokios patirties neturinčius gyventojus.
Apklausos atliktos įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimą „Savi ar svetimi? Grįžusių migrantų integracija į Lietuvos darbo rinką ir visuomenę”, jį atliko Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrėjai, įskaitant ir D. Žvalionytę.

DELFI

1 COMMENT

  1. Taip,paskaiciau ir liudna daros…taip noretus sugryzt i savo gimta sali,bet,kad toks poziuris…Dirbu bendrosios praktikos slaugytoja Norvegijoje,jau ne vienus metus,taip ilgiuosi savo likusiu artimuju ir savo aplinkos,bet ateitis medicinos ir kt.srityse-ne kas,o dar toks poziuris,nelinksma…

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here